Tai dažniausiai girdėti klausimai, susiję su mano antrąja knyga „Atleisk savo šefą“.
Ar nebijojai leisti šios knygos? Nebijojai agentūros keršto?
Bijojau. Ilgą laiką ketinau leisti šią knygą pseudonimu. Tačiau geriausia mano draugė pasakė, kad mano FB skaitytojai vis tiek mane pažins, o tai jau daug. Ir nutariau surizikuoti.
Tiesa, dar neišėjusi iš knygoje aprašomos agentūros girdėjau kalbų, kad po šitokio „cirko“ darbo kitoje reklamos agentūroje galiu nebesitikėti. „Vilnius mažas, kalbos greitai sklinda“, ir taip toliau.
Turiu nuvilti savo buvusį šefą. Šiuo metu dirbu šauniausioje agentūroje iš visų, kuriose man teko dirbti, ir mano darbdaviai, žinodami tiek apie knygą, tiek jos atsiradimo aplinkybes, vis tiek norėjo manęs savo komandoje. Ir priėmė mane be bandomojo laikotarpio. Manau, viskas tuo ir pasakyta.
Apie kurią reklamos agentūrą rašai?
Skirtinguose skyriuose ir skirtinguose kontekstuose miniu tris agentūras, kuriose dirbau. Neetiško susidorojimo su pavaldiniais pavyzdžių pateikiu dar iš vienos. Tačiau, žinoma, pagrindinė istorija įvyko vienoje konkrečioje agentūroje, kurios pavadinimą dėl suprantamų priežasčių norėčiau nutylėti.
Iš viso esu dirbusi penkiose reklamos agentūrose.
Kaip gimė mintis parašyti tokią knygą?
Kai pradėjau rašyti, negalvojau, kad tai bus knyga. Sužinojusi, kad mano komandą naikina, ir teisingai nujausdama, kad šefai mėgins atleisti mane be išeitinės, pradėjau žymėtis savo klaidas ir laimėjimus – galvojau, vieną dieną pravers panašioje situacijoje atsidūrusiai draugei, pusbroliui, bičiuliui ar draugų draugui. Patarimai kaupėsi, ėmė priminti knygos turinį… Žodžiu, knygos apmatai gimė paskutinėmis mano darbo savaitėmis, paskutinėmis tų savaičių dienomis. O kai atsisveikinau su buvusiais darbdaviais, išsimiegojau ir kibau į rašymą iš naujo, su begaliniu malonumu. Tada visa tai netikėtai ėmė panašėti į knygą.
Kodėl neleidai šios knygos leidykloje?
Derybos su leidyklomis buvo labai įdomus knygos gimimo etapas. Viena leidykla atmetė rankraštį, o redaktorius man atsargiai užsiminė, „tikiu komercine projekto sėkme, deja, mūsų direktorius knygoje… atpažino save.“
Su keliomis leidyklomis derėjausi visai rimtai. Tačiau viena jų siūlė prirašyti dar pusę knygos apie darbuotojo PAREIGAS, o knygą pervadinti „Atleisk savo šefui“. Tik kad mano knygos mintis – visiškai kita. Ji skirta žmonėms, kurių darbdaviai yra šiukšlės.
Tad galiausiai pagalvojau, būtų įdomu ne tik išvengti cenzūros, bet ir išbandyti savo jėgas: knygą parengti gyvenimui pačiai – nuo A iki Z. Taip ir padariau.
Kas buvo sunkiausia?
Rasti sprendimą viršeliui. Vienareikšmiškai. Jei knygą parašiau vienu atsikvėpimu per dvi savaites, pildžiau ir tobulinau dar mėnesį kitą, tai viršelio ieškojau penkis mėnesius. Tada pagalvojau – reikia kreiptis į profesionaliausią man žinomą viršelių dailininką. Ir parašiau laišką Jokūbui Jacovskiui. Jis sutiko pagelbėti.
Gal manai, kad esi Che Guevara?
Kažkuriame „Playboy“ numeryje, savo nuostabai, perskaičiau, kad Che Guevara buvo labai prastas strategas, pražudęs begalę žmonių. Aš neketinu nieko žudyti. Neketinu ir nieko vesti į karą. Tačiau viena Che frazė man tikrai patinka. Liberators do not exist. People must liberate themselves.
Tu gal socialistė?
Jokiu būdu. Aš neskatinu eiti į gatves, versti valdžios ar nacionalizuoti turto.
Aš kviečiu žmones naudotis ŠIUO METU Lietuvos Respublikos įstatymais jiems numatytomis teisėmis. Taip pat kviečiu žmones drąsos, jėgos ir išminties ieškoti savyje, o ne pas kaimynus, televizoriuje ar Seime. Žodžiu, tiems, kurie mėgsta rypuoti ir nieko nedaryti, nieko nedaryti ir vėl rypuoti, mano knyga neturėtų būti įdomi.
Tai dabar tu visų šefų priešė?
Kodėl turėčiau būti? Pažįstu užtektinai smagių, sąžiningų, etiškų, linksmų ir proto neknisančių vadovų. Tokių linkėčiau visiems, kuriems šiuo metu darbdaviai neatrodo mieli.
Kaip manai, kodėl Lietuvoje lig šiol nebuvo panašios knygos?
Manau, kad žmonės nemėgsta kalbėti apie tai, kas nemalonu. Darbo netekimas, anot psichologų, pagal keliamą stresą yra kažkur lentelės viršuje, netoli skyrybų ir artimojo netekties. O jei darbo netenkama žeminančiomis, slogiomis aplinkybėmis, apie tai kalbėti dar sunkiau. Man apie tai kalbėti kurį laiką irgi nebuvo lengva. Bet rašyti – kas kita. Tai tarsi terapijos forma. Be to, rašyti aš pasiutusiai mėgstu. O žmonės, sprendžiant iš komentarų FB, mėgsta skaityti tai, ką rašau. Pagalvojau, o kodėl negalėčiau per gyvenimą parašyti nors vienos naudingos knygos?
Tačiau tai, kad Lietuvoje lig šiol nebuvo parašyta panaši knyga, išties keista. Ypač žinant neetiško darbdavių elgesio mastą – kai ruošiau knygą, prisiklausiau nepaprastai daug istorijų apie mėginimus išspirti žmogų be nieko, pabloginti darbo sąlygas, apie nėščių moterų terorizavimą, išgujimą po darbo grįžus po motinystės atostogų, mobingą apskritai, juodus atlyginimus, vėluojančius atlyginimus, metus ir daugiau nemokamus atlyginimus…
Tokie šlykštūs dalykai, regis, vyksta visur – ir privačiame sektoriuje, ir valstybinėse įstaigose, net kultūros pasaulyje.
Todėl man didelė garbė būti pirmuoju žmogumi, rašančiu apie tai knygą. Čia sudėjau ne tik savo asmeninę patirtį, visiems engiamiems aktualiausius įstatymus, profesionalų patarimus, bičiulių išgyventas „lietuviško atleidimo“ istorijas, bet ir savo širdį. Nuskambės keistai, bet rašiau „Atleisk savo šefą“ su meile nepažįstamam, užguitam, streso ir nežinios išvargintam darbuotojui. Jei turėčiau laiko mašiną ir galėčiau įteikti šią knygą pernykštei Ilzei, kuri virpančiomis iš streso kojomis, girdėdama iš siaubo besidaužančios širdies smūgius, ėjo į nemalonų pokalbį su tuometiniu šefu, viskas būtų buvę gerokai paprasčiau. Na, bet tada nebūtų gimusi ši knyga. : )
Daugiau klausimų ir daugiau atsakymų:
http://bznstart.lt/verslas/verslo-ideja/1012/Pelna-uztikrina-megstama-veikla